Kompleksuoti žmonės kompleksuoja

Visad pagalvoju kodėl žmonėms taip gėda dėl kitų žmonių. Net dėl tų, kuriuos neva myli. Kodėl žmonės kompleksuoja dėl kažkokių dalykų, kurie gal tik jiems patiems yra pastebimi ir užkliūna. Kartais iki tokio lygio, kad sukelia kompleksą kitiems. Kodėl žmonėms taip rūpi ką galvoja kiti.

Vaikinas nuolat kartojantis ar nėra man per lieknas įvaro man kompleksą dėl stambumo ir verčia jaustis jam per didele. Kai kaskart braukiant pirštais jo pečius jis sako "jo ir čia kaulas" suvokiu, kad jis yra tai girdėjęs iš kito žmogaus. Kažkas jam per daug akcentavo koks lieknas yra ir kaip ryškiai matosi jo kaulai bloga prasme, kad jis tikisi to sulaukti iš kitų žmonių. Jis priverčia mane galvoti, kad aš gal savyje matau kažko kas jam taip baisiai užkliūna. Kompleksuodamas įvaro man kompleksą.

Matau to daug ir savyje. Per šimtadienį mokykloje manęs nešokdino nei vienas klasiokas kol buvau su aukštakulniais. Kojoms pavargus ir pasikeitus batus buvau pakviesta ir sulaukiau konkretaus komentaro, kad pirmai buvau už tą vaikiną aukštesnė tai jis nedrįso prieiti. Po jo šokau ir su kitais, kurie taip pat matyt jautėsi. Dabar pirkdama avalynę atsižvelgiu į gydytojo nuorodas, kad pakulnė būtų bent 2 cm, bet visada turiu galvoje ir savo ūgį, kad nepersistengčiau su kulnu ir netapčiau 185 ūgio.

Vienas vaikinas, su kuriuo turėjom šiokius tokius on and off santykius kelis metus yra sakęs, kad jam patinka merginos su aukštakulniais, kurie bent 7 cm aukščio, bet su tokiais aš tampu beveik jo ūgio. "Nedraugaučiau vien dėl to. Tau kašioro normalaus reikia" Jis ir taip buvo įvaręs man daug kompleksų su savo bjauriais pasakymais tad teko nuryti ir šį negalvojant kurioje pusėje buvo bėda.

Suvokiu realiai viską tik dabar. Po kelių metų. Kur viskas slypi. Jis nesijaučia pakankamai vyriškas ir globėjiškas jei esu stambesnė ir aukštesnė. Jam gėda pasirodyti su manimi, pasakyti kad esu mergina, kuri jam patinka. Pripažinti sau pačiam, o ką jau kalbėti apie draugus ar kitus žmones. Nes tai yra jo bėda. Ne mano.

Vaikino ūgis man niekad nebuvo problema. Mano pačios ūgis man nebuvo problema. Apart kelnių ir rankovių ilgio. Visada tai tapdavo problema galvojant apie tai ką žmonės pagalvos. Kaip atrodys jei būsiu aukštesnė už savo vyrą. Nu baisu. Nekaip - Girdžiu mamos balsą galvoje.

Deja kompleksai ir insecurities nėra susiję vien su kūnais.

Būdama su mielu ir šiltu žmogum nesijaučiau pakankamai moteriška ir švelni ar pasiruošusi taip greit atsiverti, pamilti ar būti mylima. Kartojau "susirask geresnę" nei tai juokais nei tai rimtai vien tam, kad neskaudinčiau žmogaus savo ciniškumu toliau ir neversčiau laukti kol mano kvaili šarvai atsidarys plačiau.

Priverčiau jį išeiti su mintimis, kad jis man nėra pakankamai geras. Kad man mažai jo išsilavinimo, kitų žinių, patirties ir t.t. Bandydama apsaugoti nuo įskaudinimo įskaudinau jį dar labiau nei maniau galinti. Priverčiau suabejoti jo kaip žmogaus pilnatve.

Tas atmazas " tu man per protinga" jau atsibodęs, bet čia buvo kitas reikalas.

Sutikusi jį po kiek laiko ir tai sužinojusi net nežinojau kur dėtis. Kaip taisyti padėtį ir ar verta ir ar yra reikalas. Nemaniau, kad taip galiu ir tikrai nenorėjau, bet akys parodė viską. Kaip giliai gali paveikti kitą savo nepilnavertiškumu ir kompleksais.

Kada neištikimybė yra neištikimybė?

Vis pagalvoju ir paklausiu žmonių, kas jiems yra neištikimybė ir kaip glaudžiai tai susiję su kūnu ir kiek toli nuo sielos.

Neištikimybėje yra trys pusės. Bent trys. Tas kurį išduoda. Tas, kuris išduoda. Ir tas, su kuriuo išduoda. Man teko būti visose trijose stadijose. Ir nei viena iš jų nebuvo susijusi su seksu. Tai gal daug kas sakytų jog nesiskaito. Mano galva tai bjauriau ir skaudžiau nei vien seksas. Ne viena naktis su kažkuo kitu, o įsileidimas į širdį.

Moterys dažnai sureikšmina flirtą ir vyro dėmesį kitoms moterims, kūniškus dalykus, bet tai nėra taip gilu kaip pokalbis, nerūpestingas bendravimas kai abiems gera dalytis. Ramiai, be parkių ir priekaištų. Būti.

Taip buvo man kai buvau toji side chick. Žinojau, kad jis tai turi merginą, tai kažką vilioja ir gainiojasi, bet visada sutikdavau su juo leisti laiką. Mes susipažinom ir pradėjom bendrauti jam jau turint merginą. Nors aš to ir nežinojau. Niekad neklausiau. Kas mum 16kiniam rūpėjo.

Ne kartą aiškinomės kodėl neinam toliau ir kas išvis vyksta, bet visada viskas taip ir baigdavosi kalbomis, kad su buvusiomis jis susiėda, o aš jam brangi, nenori nieko gadinti. Ir žinoma, kad su manim paprasta, aš nepisu proto, todėl gerai. Todėl geriau. Na ir nemeluosiu, kad man būnant naivia devyniolikmete buvo šilta ir malonu matyti kaip jis ignoruoja savo merginą ir toliau su manim kalbasi. Tiesiog kalbasi. Atvažiuoja frikin 20 km į mano tėvų namus, pasveikinti manęs su gimtadieniu ir išjungia garsą telefone, kad ramiai pavalgytų mano torto. Jis net susitiko su mano draugais, trynėsi su mumis po miestą kol random vietose mašinoj gėrė visi tik ne jis ir vairuotoja. Tik tam ,kad galėtų mane pamatyti.

Pakartosiu. Nebuvo sekso, nebuvo meilužės statuso, bet buvo jausmas. Kai jis apkabina mane. Kai priglaudžia ir švelniai vadina. Ramybės jausmas, nors galvoje sukasi vardai merginų, kurias visus tuos metus jis išdavinėjo su manim. Jis pats žinojo, kad ir aš nesu viena ir nesu vieniša. Jis žinodavo kodėl neatrašau jam nors matydavo lange važiuodamas pro šoną, kad nemiegu. Ir abu tai ignoravome. Galiausiai ir vienas kitą. Kol išaugom iš to ką turėjom. Kol nustojo būti gera ir ramu.

Ar jaučiausi šūdinai? 100 procentų. Ir dabar taip jaučiuosi kai matau jo buvusias gatvėje, kurios man nerūpėjo tada.

Kalbant apie tas, kurias sutinkam gatvėje. Sunku pamiršti, kad tave įskaudino kai žmogų kaltą dėl tavo skausmo ir dėl žmogaus, kurį myli skausmo, matai kiekvieną savaitę. Tai vėl gi nebuvo kūno reikalai. Tikriausiai dėl tokių dalykų trūkumo nesisekė ir patys santykiai, bet esmė tame, kad ilgai save kaltinau dėl depresijos, negatyvumo ir gilumo kaip asmens kai žmogus, kurį vadinau soulmate nutolo dėl paviršutiniško, nerūpestingo ir lengvo žmogaus. Tikriausiai bjauriausia buvo, kad visa tai skendo mele, apgavystėse ir man pačiai reikėjo viską iškapstyti iki gavau realius atsakymus.

Dar bjauriau buvo dar tris mėnesius matyti būtent ją darbe. Kai jau atleidau, susitaikiau ir toliau buvau žmogumi. Kai fakin guodžiau jį dėl skausmo, kurį sukėlė toji. Kai apsimečiau jog dvi naujos tatuiruotės susijusios su ja manęs nežeidžia.

Atleidau, bet nepamiršau ir iki pat dabar dar manau, kad tai yra arti soulmate. Bet tai nereiškia, kad mums reikia būti kartu. Kad mums sveika būti kartu. Ar, kad mums išvis reikia bendrauti. Tad pabaiga tikriausiai tokia ir bus for the better.


Trečiasis vaidmuo irgi daug kam nesiskaitytų nes buvo tik jausmas. Trumpas nušvitimas, kurio dėka sugebėjau pabėgti iš toksiškų santykių. Tikriausiai jei ne tie vakarai ir vienintelis bučinys prieš beveik 10 metų, dabar būčiau nelaiminga pijoko žmona su pora vaikų ir be išsilavinimo. Kažkam gal nieko nereikštų, bet man pačiai prieš save nebuvo gerai. Nors tai man ir padėjo jausmas ne zjbs.

Kai pati padedu telefoną ir apsimetu užmigusi nors sėdžiu su all time vaikystės meile, suprantu, kad turiu vaikiną, kuris mane kankina. Kad esu santykiuose, kuriuose jam yra gėda nors pripažįsta, kad neturės kitos tokios, kuri priims jį. Aš žinojau, kad yra blogai kaip yra. Bet nežinojau nieko geriau. Maniau, kad esu to verta. Tik to.

Gerai, kad laiku sustojau nors ir turėjau didesnę progą. Bet po velnių kaip gerai, kad tokia proga pasitaikė ir pusantrų metų melo sau baigėsi.

Ir kas labiau žeidžia, žinoti, kad jis bučiavo ar išdulkino kitą? Ar tai, kad kita tris mėnesius klausė jo visų paslapčių?

Šimtas ir vienas vaikinas #8

Kaip koks vienaragis. Visi žino ką jis daro, kaip galbūt atrodo, bet niekas nėra sutikę.. Nors ne. Visos merginos yra tokį sutikę. VISOS.
Fuckboy
Jo vienintelis tikslas yra kiekybė. Kuo daugiau merginų. Su kuriomis bendrauja, sextina, užsiima seksu, gali gauti kada panorėjęs. Puikiai moka manipuliuoti jomis, flirtuoja taip pat dažnai kaip ir kvėpuoja. Gal tik miegodamas su niekuo neflirtuoja. Na jei tam turi laiko.
Atmazų karalius. Visada greitai randa paaiškinimą kodėl neparašė/neatrašė/neatėjo. Nes turi jų sąrašą. Tai išsirenka #42 ir šauna. Išsirenka pakankamai naivias aukas, kad tai lengvai suveiktų. Žinoma. Jis juk išmano tai kuo užsiima.
Bendrauja paviršutiniškai ir lėkštai, su vulgariais prikolais ir niekada labai neatvirauja. Viskas ko jis nori tai dėmesio na dar ir nudes.. na ir sugulti. Bet viskas sukasi apie tą patį vieną. Dėmesys, garbinimas, troškimas. Ir kai merginos jo negali turėti tai jas veda iš proto tad ir arčiau prie jo. Tuo jis ir gyvena.
Kuo daugiau merginų tuo geriau, nes kiekybė reiškia, kad gali rinktis ir visad turėti kažką naujo. Čia kaip įsirengus užkandžių spintą namuose. Kaskart kažko skanaus panoręs gali ten rasti tai kas patenkins. Same here. Tik kitoks pasitenkinimas.
Jis visada atšaukia iš anksto sutartus planus paskutinę minutę. BET jei jis paskambins tau pirmą valandą nakties tu negali atsisakyti.
Judviejų niekas niekada nemato kartu viešumoje. Jūs nesifotografuojate. Ir tikrai ne jo telefonu. Prie jo tau prisiliesti negalima, bet taviškį jis tikrins. Tu juk esi jo ir negali bendrauti su kitais, bet jis nepriklauso niekam ir daro ką nori.
Retais atvejais jis prisimena tavo vardą. Tad vadina mažute ar kokiais nors gyvūnais. Juk taip mieliau. Jis nesiglebeščiuoja ir nelieka nakvoti pas tave. Juolabiau tu pas jį.
Visi puikiai supranta kas jis per šuo. Akla tik viena tu.

Ko išmokau (ne)daryti iš savo tėvų arba ką aš savo šeimoje darysiu kitaip

1. Kalbėti ir mokėti išklausyti
Mūsų šeimoje tėvai viską darė spaudimu. Spaudimas padėti namuose, spaudimas mokytis, spaudimas atrodyti ar elgtis vienaip ar kitaip. Tėvų nuomone jų spaudimas mus motyvuoja ir skatina. Ne palaikymas, išklausymas ar elementarus kalbėjimasis, bet spaudimas.
Aš savo šeimoje tikrai skatinsiu kalbėtis ir nebijoti išsakyti ką jauti, klausiu ir pati kalbėsiu su savo šeimos nariais. Motyvuosiu skatinimu ir džiaugsmu už pasiekimus.
2. Kertiniai dalykai yra pasitikėjimas ir atvirumas
Pasitikėti artimaisiais ir pasakoti viską ? Ne mano šeimoje. Viską kaupti savyje yra normalu ir išvis kalbėti apie kažką tokio nesvarbaus kaip jausmus ir savijautą nepriimtina. Pilni pykčio kažkam už kažką, nepasitenkinimo gyvenimu, kurį lieja ant kitų, principų neleidžiančių bendrauti normaliai. Nuolat pasiruošę tave teisti ir priimti savo išvadas. Tokie tai žmonės.
Aš noriu šalia turėtį tolerantišką žmogų, atvirą ir supratingą, atvirų pažiūrų ir skatinantį būti tik savimi. To mokyti norėčiau ir savo vaikus. Būti savimi, pasitikėti manimi, kad būsiu visada kai reikės. Būti geriausia drauge vyrui, vaikams,sau.
3. Prašyti pagalbos, o ne laukti
Visą gyvenimą tiek aš tiek seserys pamenam, kad pagalbos prašymo namuose,darbuose ar kitoje veikloje šituos namuos nesulauksi. Greičiau pabumbėjimo,kad nepadedi, kad pasidarė vieni,o tu nesugalvojai pasisiūlyti. Kai pasisiūlai tai pastoviai nėra kuo padėti. Tu naudingas nebūsi čia niekur jie viską patys gali. Bet tu nepasisiūlai va tada kai jiems reikia. Ir dėl to nenaudingas, nereikalingas šeimos narys.
Kai man reikės pagalbos aš tai pasakysiu garsiai. Taip, galbūt man ne visada galės padėti ar norės, bet aš pasakysiu jog man to reikia. Nesiversiu per kailį nespėdama kažko pasidaryti ir tada bumbėsiu kaip nieko nespėju. Aš pasikliausiu savo šeimos nariais, artimiausiais žmonėmis ir labai to tikėsiuos iš jų. Nes visada pagalbos ranką bėdoje ar prie paprastų darbų namuose artimieji išties pirmi.
4. Bloga nuotaika ir pyktis neliejamas ant kitų
Jei nepasisekė mokykloje ar darbe, atsikėlei ne ta koja ar supykai ant draugo tai nesuteikia tau teisės "taškytis" pagieža ant šeimos narių. Kodėl ? Nes tai tavo emocijos, su kuriomis negali susitvarkyti ir jie niekuo dėti. Jei pyksti ant išgėrusio vyro nešauk dėl to ant vaiko, kuris padėjo šakutę ne į tą slačių.
Jei pavargai darbe nekelk audros dėl to barnio prieš dvi savaites jei žmogus bandys tave užkalbinti.
Galbūt mano pačios charakteris ne toks, bet tokių dalykų reikia mokytis. Matau krikšto dukrą, kuriai sunku su savo emocijomis tvarkytis taip pat kaip ir mano mamai, bet mažoji bent bando ir su ja galima dirbti. O tuo tarpu senoji mergaitę ėdą ir bara kaip už nežmoniškai blogą elgesį, jei ši negali išreikšti pasiilgimo kitaip nei mušimusi. Aš pasiruošusi padėti vaikams, partneriui su tuo dirbti, savo emocijas tvarkyti uždaroje erdvėje ir nesėti pykčių ten kur jiems nėra pagrindo.
5. "Mūsų namuose našaukiama"
Mokėti dėstyti mintis, argumentus, net ginčytis privalu mokėti nekeliant balso. Ginčas, diskusija kai visi rėkia išauga į pykčius, barnius ir nesikalbėjimus mėnesiais. Mano šeimoje tai tikrai.
Šaukti tėtį pietų iš balkono yra normalu ar šūktelti mamai kai sesuo daro tai ko negalima. Tačiau šaukti vieniems ant kitų kai vėl eilinį kartą negalime išdėstyti minčių, susitvarkyti su emocijomis nėra normalu ir aš to savo namuose nenoriu. Suaugę žmonės ir su pakankamu IQ sugeba įrodyti, apginti savo nuomonę kalbėdami normaliu balso tonu.
6. Kūryba verta laiko
Mano namuose buvo laikas skirtas pamokoms ir namų ruošos darbams. Dar karts nuo karto žaidimams. Bet draugai buvo tik bloga įtaka ir laiko švaistymas. "Tikrų draugų nėra". Meno užsiėmimai ir kitokia kūrybinė veikla neverti dėmesio, jokios naudos neduos. O ką kalbėti apie privalomą kūrybą pagal taisykles. Greitai, paprastai ir tik taip kaip reikia.
Būreliai, veikla, laisvė kurti be taisyklių irgi yra verti laiko. Mano gėlė nebus tokia pat kaip tavo gėlė. Spalvinimo knygoje nenurodyta, kad merginos lūpos gali būt tik raudonos ar rožinės. Žalia irgi yra mergaitiška spalva ir sukneles gamina visokių spalvų. Nėra taisyklės kaip piešti saulę ar medžius. Tikrai ne trimečiams. Jei vaikas norės piešti viską violetine spalva ir užduoties kitokios jam niekas neduos aš jam leisiu būti laisvam ir pasirinkti ką jis nori kurti ir kaip.
7. Gyventi gyvenimą neklausant kitų
Ką pagalvos kaimynai jei nepasistatysi vazono po balkonu. Kaip čia nenormaliai atrodo, kad tau nerūpi kokį automobilį vairuoja tavo naujas kaimynas ir kiek uždirba jo žmona. Nesvarbu kaip aš elgiuosi su savo vaikais ar kokia aš pikta ant savo vyro. Svarbu, kad ant stalo svečiams užėjus būtų ką padėti ir ant televizoriaus nebūtų nei dulkelės. Tokia logika mano šeimoje.
Aš savo namuose galėčiau būti ir apsikuitusi. Neplautais plaukais ar nevalytomis kambario grindimis rūpinsiuos po to kai mano artimiausieji bus laimingi. Jei susipykau su vyru namuose neversiu jo užsidėti kaklaraiščio ir dirbtinės šypsenos vedantis mane už rankos į draugų vakarėlį. Jei bogai jausis vaikai ar nenorės daryti kažko ką "turėtų" daryti aš jų neversiu. Ir pati nebūsiu tobula kaimynė, nešanti keksiukus kiekvienai naujai šalia atsikrausčiusiai porai, nelenksiu nugaros prie tobulai apželdintų gėlynų. Aš geriau iškepsiu su vaikais pyragą ir mes surengsim pinkniką ant pievelės tik sau ir dėl savęs.

Šimtas ir vienas vaikinas #7

Misteris nežinau ko noriu ir kada noriu.
Jis tave tampo už virvučių tai į vieną tai į kitą pusę. Tai tu tik draugė ir jis nenori nieko bendra su tavim. Tai jis kalba apie tai kaip jam patinki ir kokia faina esi, bet jis dabar nenori rimtų santykių, nesijaučia jiems pasiruošęs. Bet tik su tavim, nes toliau sėkmingai kabina kitas. Tai tu atsiduri toj durnoj " tarp" stadijoj kai jūs linksminatės, jis neatitraukia nuo tavęs rankų ir akių, bet tu jo nedomini kaip mergina. Jei jis tuo metu tavęs nenori tai kalba lyg niekur nieko apie merginas, kurias mielai paturėtų.
Jis nežino ar dabar nori merginos, nes nori pagyventi, siekti karjeros, galbūt kartais permiegoti su kokia ir toliau be dramų gyventi. Tada jau jis galbūt ir norėtų bendrauti su draugų poromis ne vienas. Visi jau kuria šeimas. Jis irgi kartais norėtų savo kitokio gyvenimo. Tačiau dažniau jis nori būti jaunas, gyventi, turėti daug moterų, įgauti daug patirties ir išsilakstęs galbūt, sako norės jau žmonos. Jis net beveik žino kokia bus jo žmona ir galvoja apie vaikus. Lyg niekur nieko dėsto tau savo vis kitokius planus, negalvodamas ką kalbėjo prieš dvi dienas.
O kur tavo jausmai, paklausi. O kas sakė,kad tu gali juos turėti? Kokią teisę turi jo pavydėti, prašyti paaiškinti ar parašyti kai grįš. Neturi teisės ir užkalbinti jo gatvėje, nes niekas apie judu nežino net kaip apie gerus draugus.
Tu esi jo paslaptis. Bet jis ne pirmas toks, o galbūt paskutinis. Jei pasiseks.

Turbūt baisiausias dalykas pasaulyje..

panikos priepuolis.
Kai negali kvėpuoti.
Kai atrodo numirsi.
Kai nori numirti.
Kai negali nieko padaryti ir nežinai kas daros.
Kai imi verkti ir tik dar labiau apsunkini kvėpavimą.
Kai užspaudžia krutinę ir atroo, kad negali pajudėti.
Kai viskas griūva iš po kojų.
O galiausiai, jei labai pasiseka, atsijungi.

Reikėjo patirti kokius 4 kol supratau kas tai. Nenoriu niekam linkėti šito. Baisiau už viską. Blogiau už skausmą, traumas, netektis. Galbūt ir mirtis nėra tokia baisi.
Nežinau nei kas paskatina nei kas iššaukia nei kas priverčia juos konkrečiu laiku ateiti. Nežinau ir kaip kovoti. Kai nenualpstu padeda nukreipti mintis. Kartą pasisekė, kad susitikau su druagu ir su juo nurimau. Šiaip net pasakyti baisu, tai tiesiog slepiesi, verki, kankiniesi ir lauki. Kol atjungs arba kol praeis.
Baisiausia tai yra todėl, kad nežinai ar tikrai visada praeis ir kada vėl užeis..

Helpless

Bjauriausia būsena ever tikriausiai yra kai negali nieko padaryti. Kai žinai,kad kažkas ne taip, kad kažkas yra ne tavo valioje ir viskas griūna. Atrodo niekas per daug nepasikeitė, bet tuo pat metu viskas kitaip.
Kai ant klaustuko tavo santykiai. Su savim, su laime, su kitais žmonėm. Kai nežinai kas bus toliau, ko imtis, ką daryt, kad būtų geriau. Kai nebežinai nieko ir dėl savo sveikatos ateities.
Viskas šiam gyvenime taip laikina. Santykiai, žmonės, jausmai. Per vieną naktį gali netekti visko arba gauti tai ko norėjai visą gyvenimą. Per vieną sekundę gali netekt gyvenimo. Literaliai. Nei nenutuokdamas, kas bus toliau.
Gali atsikelti puikios nuotaikos ir versti kalnus, o po pusryčių grįžti į lovą ir nebenorėti nieko. Nei matyt nei veikti. Ir nereikia jokio įvykio ar žmogaus,kad taip nutiktų. Tiesiog mintys šast ir pakeičia kryptį, spalvą.
Tai yra taip sunku suprast iš šalies ir dar sunkiau su tuo gyvent. Patikėk.

TAS vienintelis

Jis bus toks, kuriuo besąlygiškai pasitikėsiu ir nebijosiu, kad jis pasiduos kai bus sunku.
Jis bus tas, kuris bučiuos mano randus ir mėlynes taip pat kaip lūpas.
Jis bus toks, kuris nebėgs nuo sunkumų ir atsakomybės.
Jis bus šalia ne tik kai bus lengva ir paprasta, bet ir tada kai atrodys,jog negali būti blogiau.
Jis žinos kada mane apkabinti, o kada palikti vieną. Kada atsiprašyti, o kada atleisti. Kada mane išsivesti iš namų, o kada paruošti arbatos ir karštą vonią.
Jis žinos kaip jaučiuosi viduje vien matydamas mano akis.
Jis žinos kaip labai jį myliu vos tik apkabinsiu jį ryte.
Neskaičiuos mano kąsnių ar vyno taurių. Nebumbės dėl neplautų lėkščių.
Jis mylės mane net kai nesijausiu jo verta.
Mylės su visais kompleksais, depresijom ir nepasitikėjimu savim.
Mylės ir mano kūrybinę betvarkę ir vėjus galvoje ir susivėlusią galvą ir pilnas lentynas kosmetikos.
Mylės mane. Mano pliusus ir minusus.
Jis nešluostys mano ašarų ir neprašys nustoti jas lieti. Jis tik bus šalia ir leis man išsikrauti.
Jis sakys man viską. Gerą. Blogą. Kas skaudu. Ir mes įveiksim viską. Kartu.
Jis pažinos mane geriau nei aš pati save žinau.
Ir aš mylėsiu jį be proto labai. Labiau už viską.


O jei ne, jis ne TAS.

Ypatingi žmonės

Kaip dažnai mes sutinkame sau artimus žmones? Kaip dažnai mes laikome draugais žmones,kurių nepažįstame net po 5 -6 metų bendravimo ? Kaip dažnai pakalbėjus tris valandas atrodo,kad žmogų pažinojai visą gyvenimą?

Visi atėję į tavo gyvenimą turi tikslą, užduotį. O kas jeigu jie ateina į tavo gyvenimą daugiau nei vieną kartą? Gal jiems lemta likti čia amžinai? Jei nebeįsivaizduoji savo dienų be to žmogaus? Jei nebežinai koks būtum jei ne jis? Jis daro tave geresniu žmogumi. O tu esi jam reikalingas gal net labiau nei jis tau. Kai gali būti savim ir nebijoti nieko. Kai jis gali tau atsiverti kaip niekam kitam. Kai oras tau mažiau svarbus ar maistas, nei tai, kad jis būtų tavo dienose. Kai pamiršti pavalgyti, bet jam parašyti niekada. Nes svarbiau žinoti,kad jam viskas gerai, kad jis laimingas ir pavalgęs, nei rūpintis savim.
Tokie žmonės moko. Norėdami to ar ne. Moko vertinti, laikyti, nepaleisti,mylėti. Suprasti save ir kitus. Mylėti save, kad kiti galėtų mylėti tave dar labiau. Ir jei jiems esi toks pat svarbus jie lieka. Ilgam. O jei ir ne Tu jų nepamirši niekada. Nes tas žmogus, nepaisant visko yra dalelė tavęs. 

Ką sako sapnai ?

Kaip smarkiai veikia tave sapnai? Ar viskas ką matai juose šviesu ? Ryšku ? Ką sapnuoji ? Svajones? Praeitį?
Niekada nesapnavau realių sapnų. Dažniausiai protu nesuvokiamas nesąmones, maišalynes įvykių, išgalvotų žmonių.
Prasidėjo kitokie laikai. Prisimenu, suvokiu tai ką sapnavau ir sapnuose regiu žmogų. Vieną vienintelį ir labai svarbų žmogų. Tai tikriausiai lemia tas faktas, kad galvoti apie tave nenustoju. Užmiegu, pabundu, spanuoju. TAVE. Svajonės virto kalbomis, žodžiai - pažadais, įsivaizdavimai - sapnais, o gal kadanors sapnai vir realybe.. Kaip to norėčiau.. Ne, ne vėl eiti į mokyklą, bet tave regėti šalia,galėti paliesti, matyti kaip juokiesi, šypsaisi.. dėl to, nes aš šalia. Matyti tave laimingą. Didžiausias noras. Šiek tiek mažesnis - pačiai būti tavo laime.




Such overly attached. wow. much love. so onesided

Kaip smarkiai baimė veikia mus

Ar galima taip labai bijoti prarast tau brangiausią žmogų, kad sugebėtum iš tos baimės atstumti nuo savęs, nutolti, atšalti. Kai pats žmogus nebejaučia meilės iš tavęs ir pasitraukia, nenorėdamas būti našta. Kaip jausies tada? Lengviau, nes nebus dėl ko bijoti? Bejėgis, nes netekai visko ko tau reikėjo ? Lengva bėgti kai kažkas vyksta ne taip kaip tu norėtum ar kai baimės užvaldo galvą.. Bet jei visą gyvenimą bėgsi ar kąnors turėsi ? Jei atstumsi visus,kuriuos myli ar būsi laimingas vienas likęs ?
Visad būdavau tokia, kuri pajutusi nežinią ar kažką besikeičiant bėga. Jei vaikinas ima žiūrėti į mane rimčiau aš padarydavau kažką dėl ko jis manęs nebenorėtų matyti, sugalvodavau kokią nors istoriją. Jei atsirasdavo naujų draugų pas senus draugus kompanijoje aš nusišalindavau nuo jų. Bėgdavau iš baimės. Kaip kvaila yra bijoti būt laimingu. O jei šįkart nebėgčiau? O gal viskas bus gerai? O gal net geriau nei tikiuosi? O gal pagaliau verta yra laukti ir rizikuoti? Juk tau gera, man gera. Kodėl bėgti?
Šįkart aš pasilieku. Pasilik ir TU.

Kam to Leknicko.. Dovilė yra

Šimtas ir vienas vaikinas #6

Tas, kuriam visada reikia kažko.
Clingy. Never alone.
Jis vienišas būna tik savaitėlę kitą. Visada turėdamas merginą bendrauja su kitomis arba nustoja tai daryti kuriam laikui, bet jam taip pat lengva vėl grįžti prie natūralaus bendravimo su visomis kai išsiskiria su mergina. Retai jis ir su buvusiomis bendrauti nustoja, nes tiesiog yra super chrazimatiškas ir žavus.
Tu manei,kad esi kitokia. Kad jis dėl tavęs ir tik dėl tavęs atsisakys nuotykių su kitomis ir jūs amžinai būsit kartu. Kaip ilgai tai truko ? Mėsesį ? Du? Ar šešis?
Jis neturi aukštų standartų. Jam tik svarbu,kad mergina būtų mergina ir gerai šalia jo atrodytų, galėtų pasiimti su draugais ir sutartų dviese. Jis negalėdamas susitvarkyti su savimi pats visada turi turėti kažką šalia. Taip jis užpildo savo emocinę ir dažnai protinę tuštumą. Merginomis.
Jam užtenka ir paviršutiniško bendravimo, labai visoms neatsiveria ir prie jų neprisiriša. Tikriausiai dėl to ir žlunga santykiai, kai jis nėra juose visa galva.
Bet nesakyk, kad ir kaip jums kartu nepavyko, tu vistiek su juo maloniai bendrauji ?

Šimtas ir vienas vaikinas #5

Aš ir mano jausmai, kurių neturiu

PSICHOPATAS 

Pasileidęs, tuščias,melagis, jausmus supranta, jais manipuliuoja, bet negali jausti to. Geria, nes pamiršta. Dulkinasi, nes pamiršta. Fucked up ne tas žodis. Gali vieną minutę tau sakyti,kad myli,nes norės kažko sau iš tavęs. O kai tau blogai jam nerūpės niekas apart jo. Priklausomas nuo žmonių todėl visada ieško merginos,kuria manipuliuoti galėtų.Kuriai galėtų vaidinti,kad jaučia. 

Bet tu buvai kitokia.

Nebuvo jam daug naudos iš tavęs. Kirto per jo protą tas,kad tavęs jo dirbtinos ašaros neveikia. Tai jį pykdė ir vedė iš proto. Juk tu buvai vienintelė jo neapkabinusi, kai jis ašarojo kažko negavęs. Kaip tu taip galėjai?
 Jam reikėjo tave perlaužti ir perprasti, bet jis to nesugebėjo. Nors jam vis dar tavęs reikia jau nesi apakusi ir puikiai gali jį perprasti. Tad atrašyti šaltai ir pasakyti ne yra vienas juokas tau ir smūgis į veido sritį jam.
Gal akimirkai tu jo imi gailėtis, bet vėliau protas grįžta į vietą ir žinai,kad jis nėra toks kokiu gali apsimesti. Koks jis yra nežino nei jis pats. 

Tas keistas jausmas

Kai žmogus toks artimas,kad net baisu
Kai jauti palaikymą visur ir visada
Kai nėra dalykų dėl kurių tave smerktų
Kai priima tokį koks esi
Kai net tavo rimtumas ir susikaupimas žavi kitą
Kai negali gyventi nei dienos neišgirdus jo balso
Kai nori jį glausti šalia ir viską pamiršti
Kai nori visiems kalbėti kokia laiminga esi
Kai gali pasakyti jam viską
Kai gali būti savim
Kai gali nebijoti atrodyt kvaila
Kai jis tau atsiveria
Kai jis nebijo atrodyt kvailas
Kai jis mielas tau
Kai jis tavęs pasiilgsta
Kai jis yra savimi
Kai jis aukoja tau savo laiką
Kai tu aukoji jam savo laiką
Kai būnat kartu nebūdami kartu
Kai myli.

vestuvės

Dabar kai vestuvių tema sukasi aplink mane aš susimasčiau kokių pati norėčiau vestuvių.. jei išvis to norėčiau. 

Su drauge kalbėjom neseniai, kad dar nesam tokios senos ir subrendę vaikam, vedybom. Paskui supratom,kad gal nei nereikia mums tų vedybų. Okey, gal susirašyti ir t.t. Bet kam to baliaus vien dėl giminės, akių. Jei myli, saugai ir juolabiau jei ilgai kartu gyveni tai,kad nueisit prie altoriaus nelabai ką ir pakeis. Šeimos statusai ir vaikų klausimai.. tai taip civilinės santuokos pakanka. 

Sukdamasi nuotakų forumuose matau,kad apie vestuves savo jos svajojo nuo mažų dienų. Čia puikiai vėl suprantu kokia aš netipinė. Apie vestuves, kokios manosios galėtų būti pradėjau galvoti gal kokių 16kos ar 17kos, kai tai atrodė realu, nes turėjau vaikiną ir visai norėjau galvoti apie ateitį.

Dabar pagalvojus apie ateitį aš matau žmogų šalia, meilę, ramybę, šilumą. Ne pavardę, turtus ar statusą visuomenėje. Aš nenoriu tekėti vien tam,kad nebūtų kalbų. Nenoriu tekėti vien dėl giminių, tėvų, aplinkinių. Nenoriu tekėti vien dėl to,kad patenkinti kito žmogaus norą vesti. Nes ypač jei mane nori vesti dėl kažkokio reikalo, kai aš nenoriu tekėti ir mano jausmų tai nekeis, tai mums nepakeliui. Noriu laimės, šeimos, meilės ir supratimo, palaikymo. Balta suknelė, bankuchenai, tortai,pinigai, dovanos ar popierėlis man to nesuteiks. Jau geriau likti vienai po nepavykusių santykių nei tapti -iene, bet po metų gyventi vienai su vaikais, išleidus visus pinigus skyryboms. 

Šimtas ir vienas vaikinas #4

Kai tiesiog laikas jums nepalankus

Jis tiesiog vaikiščias vasaras leidžiantis gretimam name. Bet tavęs kieme jis laukia ir vasaroti atvažiuoja prieš tai sužinojęs ar tu būsi namie. Jis tavo vasaros atostogų prizas.
Tu jau ir žydėti pradėjai labiau nei mergaitės jo mokykloje tu ir kitokia nei jos, vyresnė, drąsi. Jis lyg ir kuklutis, tylus, bet sugeba tavo galvą nunešti kai apkabinęs "netyčia" paliečia ten kur lyg ir nederėtų. Nuodėmė pasislėpus glėbesčiuotis už namo kampo. Bet taip saldu.
Apie jį galvoji bent kartą per savaitę kai lauki tuos nelemtus metus iki vėl sutiksi jį. Tos dienos, savaitės kai gali su juo būti palaima tavo kūnui.
 Jis pirmas ir vienintelis, apie kurį rašei eiles ir slėpei jas nuo visų, nes tokiuose metuose kažkam simpatizuoti gi gėda.
Atrodo, kad jis viską pamiršta ir jums susitikus vėl reikia bent vieno vakaro sugrįžti ten kur likote prieš metus. O jeigu jis atvažiuoja tik vienam vakarui..
Bet kaskart susitikę jūs turit apie ką kalbėtis per naktis. Juokiatės, pasakojate vienas kitam istorijas ir dalinatės įspūdžiais, jausmais.
Kaip jam pasakyti? Kaip jį pabučiuoti ? Kaip neišgasdinti? O jei viską sugadinsi?
Taip ir eina metai.. vasaros.. mokykla.. paauglystė..
Aistringi bučiniai ir vos ne vos save sutvardai, kad tai nenueitų toliau.. tu gi turi vaikiną.Bet taip laukei šios akimirkos,kad jau nebegalvoji apie tai. Kiek svajota ir tikėta,kad taip nutiks. Pagaliau. Bet taip nelaiku.Tu jau neturi vaikino ir pasiruošusi esi jį suvalgyti ir drąsos tai padaryti pakanka, o jis tauškia apie nuotykius su klubų merginomis sostinėje ir lyg rimtai lyg nerimtai vis užsimena apie merginą. Fuck. Nutrauki misiją ir tas apkabinimas kai jis tave giedrą vasaros naktį palydi namo yra arčiausiai kiek gali gauti.
Esat pakankamai suaugę, kad vadintumėte daiktus tikraisiais vardais, bet tu taip netiki savimi, kad tyli kaip prieš tuos 10 metų. Tyli ir beviltiškai lauki to ko tikrai nebus. Jis pamiršo tai kas buvę arba nenori prisiminti. Jis nežino ką jauti ir ko nori. O kai prisipažįsti viską tik sugadini.
Galvodama, kad ne šiaip jis nori su tavim leisti laiką siūlai susitikti pas jį.. Kvailutė.. Tu tik laiko praleidimas jam čia, kur nėra draugų ir nėra ką veikti.. Paauglystės nuotykiai.
Dabar susitinkate geriausiu atveju kelioms dienoms kas porą metų. Jis nebėra tik vaikiščias. Visas vyras, su galva ir velnioniškai karštas ( po galais koks karštas), bet tu ne jam. Ir jis ne tau.
 Tu čia jis ten.. Nebent ateis diena kai laikas bus draugas jums..

Šimtas ir vienas vaikinas #3

The one that got away
Šis vaikinas nuo pirmos pažinties minutės, o gal nuo pat pirmo žvilgsio atrodo, kad yra pažįstamas amžinai. Kalba liejasi laisvai, turite tiek bendro, kad kalbate nuo ryto iki vakaro ir jei žmogus nebūtų surėdytas toks koks yra tai ir miegą dėl vienas kito aukotumėte mielai. Bet ar trunka tai ilgai? Viskas su juo taip tobula, bet yra kažkas kas veda tave iš proto, bet ne ta prasme, kuria norėtum. Jis turi savo kvailus principus arba vieną minutę jis tirpsta nuo tavo balso, kai kitą jis šaltas kaip kojos sušąlusios sniege. Tu svajoji apie tai kaip sudegsi jo glėbyje, o jis tolsta ir tolsta tolyn nuo tavo išprotėjusių akių. Taip viskas ir baigiais. Nežinia kodėl, nežinia kas kaltas jei išvis tokių čia yra. Nutyla bendravimas, nutyla trauka. Bet tu jo niekada nepamirši ir skaudžiausia turbūt tai,kad matai jį tikrai per dažnai,kad ištrinti iš galvos bent kiek sektusi. Jis visada bus tas, kurio neturėjai.

Nesigiriant ir nesiskundžiant

Kartais taip sunku yra būti kūrybingu žmogumi, nes galvoje ūžia tiek daug skirtingų idėjų,minčių. Jas arba įgyvendini visas vienu metu ir turi daug ne iki galo išpildytų dalykų arba vienas imiesi pildyti pirmiau kitų ir taip turi vidutiniškus produktus. Sucks.
Net kai rašai vieną postą, kūrinį jau kuri kitą mintį galvoje, kitoj dėžutėj ir gvildenama mintis kenčia, nes negali jos išpildyti rankomis kai galva su tavim nedirba kartu. Kai rankos nespėja su galva tai taip smugdo ir traukia žemyn. Imi galvoti ,kad gal neverta kažko imtis nes gamini tik vidutišką šūdą. Jei pats savo kūryba patenkintas nesi kaip galima norėti tave skaityti.. Taip nekuri mėnesius ir sėdi depresijoj su savo jausmais, durnom mintim, smugdai save žodžiais, veiksmais ir apsileidimais. Gadini košę galvoje tokiais dalykais ir visos idėjos net nebando išlysti į paviršių, nes neverta.. Tada vėl save suimi už kojų,rankų ir kitų galūnių, kad neužmigtum ir neišprotėtum visai. Vienas su savo mintim tik eini tamsos link. Kur save kritikuoji labiau nei kiti galėtų ir savęs nekenti labiau nei kas kada gali konors nekęsti.
Nesveika būti su savimi ir savo nenormaliom mintim. Nesveika yra tylėti ir neišlieti minčių, jausmų. Žmonėms. Ant popieriaus. Sau. Kai tik sukasi blogos mintys galvoje, prisigalvoji visko ko reikia ir ko nereikia.
Žodžio laisve nesinaudoti yra nesveika. Net jei niekas tavęs negirdės tu paleisi visas mintis toliau, nekaupsi ir nesėsi savyje šūdo, kuris tik gadina tavo vidų, raugina košę galvoje ir kenkia tau labiau nei peilių rėžiai galėtų.
 Žodis yra sveika ir žodžio laisvė yra sveika. Būti savimi yra sveika.

pasakyk kas tavo draugai pasakysiu kas tu

Retai susimąstome kaip mus veikia žmonės esantys šalia, draugai, šeima. Dažnai net nepagalvojame,kad tie,kurie daugiausiai laiko praleidžia kartu su mumis labiausiai veikia mūsų emocijas, būdą, požiūrį į gyvenimą.
Pastaruoju metu man atsivėrė akys ir supratau kaip negatyvūs, toksiški žmonės veikia mane pačią. Kai žmonės skundžiasi viskuo, nuolat kalba tik šūdus apie kitus arba niekad nekalba nieko pozityvaus tai kaip tu pats galvoti apie viską imi. Neberandi motyvacijos, pozityvo ar džiaugsmo gyventi, užsidepresuoji su tuo pilku žmogum ir tik giliau smingi į liūdesį.
Susimąstyk kas esi ir su kuo būni. Neleisk sau būti apsuptu vien toksiškais žmonėmis. Menas yra leisti sau kvėpuoti ir nepasiduoti neigiamai kitų energijai. Tokie žmonės, kurie nesimėgauja niekuo gyvenime turėtų būti toliau nuo tavęs ir tau reikia jų vengti vien dėl savo gerovės, nes tu gali būti geriausia savo paties versija.
Kartais pagaunu save,kad būdama su maloniais, mylimais žmonėmis aš šypsausi ir juokiuosi, nes esu laiminga toje akimirkoje. Tačiau dažniau būdama prie neigiamo asmens aš užsidarau savyje ir nerandu tiek džiaugsmo mažuose dalykuose. Toksiški žmonės yra liga, nuo kurios reikia saugotis.
Jau geriau vienam būti, bet su savo nuotaika negu užsikrėsti bloga įtaka arba negatyvumu iš netikrų žmonių.