Ypatingi žmonės

Kaip dažnai mes sutinkame sau artimus žmones? Kaip dažnai mes laikome draugais žmones,kurių nepažįstame net po 5 -6 metų bendravimo ? Kaip dažnai pakalbėjus tris valandas atrodo,kad žmogų pažinojai visą gyvenimą?

Visi atėję į tavo gyvenimą turi tikslą, užduotį. O kas jeigu jie ateina į tavo gyvenimą daugiau nei vieną kartą? Gal jiems lemta likti čia amžinai? Jei nebeįsivaizduoji savo dienų be to žmogaus? Jei nebežinai koks būtum jei ne jis? Jis daro tave geresniu žmogumi. O tu esi jam reikalingas gal net labiau nei jis tau. Kai gali būti savim ir nebijoti nieko. Kai jis gali tau atsiverti kaip niekam kitam. Kai oras tau mažiau svarbus ar maistas, nei tai, kad jis būtų tavo dienose. Kai pamiršti pavalgyti, bet jam parašyti niekada. Nes svarbiau žinoti,kad jam viskas gerai, kad jis laimingas ir pavalgęs, nei rūpintis savim.
Tokie žmonės moko. Norėdami to ar ne. Moko vertinti, laikyti, nepaleisti,mylėti. Suprasti save ir kitus. Mylėti save, kad kiti galėtų mylėti tave dar labiau. Ir jei jiems esi toks pat svarbus jie lieka. Ilgam. O jei ir ne Tu jų nepamirši niekada. Nes tas žmogus, nepaisant visko yra dalelė tavęs. 

Ką sako sapnai ?

Kaip smarkiai veikia tave sapnai? Ar viskas ką matai juose šviesu ? Ryšku ? Ką sapnuoji ? Svajones? Praeitį?
Niekada nesapnavau realių sapnų. Dažniausiai protu nesuvokiamas nesąmones, maišalynes įvykių, išgalvotų žmonių.
Prasidėjo kitokie laikai. Prisimenu, suvokiu tai ką sapnavau ir sapnuose regiu žmogų. Vieną vienintelį ir labai svarbų žmogų. Tai tikriausiai lemia tas faktas, kad galvoti apie tave nenustoju. Užmiegu, pabundu, spanuoju. TAVE. Svajonės virto kalbomis, žodžiai - pažadais, įsivaizdavimai - sapnais, o gal kadanors sapnai vir realybe.. Kaip to norėčiau.. Ne, ne vėl eiti į mokyklą, bet tave regėti šalia,galėti paliesti, matyti kaip juokiesi, šypsaisi.. dėl to, nes aš šalia. Matyti tave laimingą. Didžiausias noras. Šiek tiek mažesnis - pačiai būti tavo laime.




Such overly attached. wow. much love. so onesided

Kaip smarkiai baimė veikia mus

Ar galima taip labai bijoti prarast tau brangiausią žmogų, kad sugebėtum iš tos baimės atstumti nuo savęs, nutolti, atšalti. Kai pats žmogus nebejaučia meilės iš tavęs ir pasitraukia, nenorėdamas būti našta. Kaip jausies tada? Lengviau, nes nebus dėl ko bijoti? Bejėgis, nes netekai visko ko tau reikėjo ? Lengva bėgti kai kažkas vyksta ne taip kaip tu norėtum ar kai baimės užvaldo galvą.. Bet jei visą gyvenimą bėgsi ar kąnors turėsi ? Jei atstumsi visus,kuriuos myli ar būsi laimingas vienas likęs ?
Visad būdavau tokia, kuri pajutusi nežinią ar kažką besikeičiant bėga. Jei vaikinas ima žiūrėti į mane rimčiau aš padarydavau kažką dėl ko jis manęs nebenorėtų matyti, sugalvodavau kokią nors istoriją. Jei atsirasdavo naujų draugų pas senus draugus kompanijoje aš nusišalindavau nuo jų. Bėgdavau iš baimės. Kaip kvaila yra bijoti būt laimingu. O jei šįkart nebėgčiau? O gal viskas bus gerai? O gal net geriau nei tikiuosi? O gal pagaliau verta yra laukti ir rizikuoti? Juk tau gera, man gera. Kodėl bėgti?
Šįkart aš pasilieku. Pasilik ir TU.