Ar galima taip labai bijoti prarast tau brangiausią žmogų, kad sugebėtum iš tos baimės atstumti nuo savęs, nutolti, atšalti. Kai pats žmogus nebejaučia meilės iš tavęs ir pasitraukia, nenorėdamas būti našta. Kaip jausies tada? Lengviau, nes nebus dėl ko bijoti? Bejėgis, nes netekai visko ko tau reikėjo ? Lengva bėgti kai kažkas vyksta ne taip kaip tu norėtum ar kai baimės užvaldo galvą.. Bet jei visą gyvenimą bėgsi ar kąnors turėsi ? Jei atstumsi visus,kuriuos myli ar būsi laimingas vienas likęs ?
Visad būdavau tokia, kuri pajutusi nežinią ar kažką besikeičiant bėga. Jei vaikinas ima žiūrėti į mane rimčiau aš padarydavau kažką dėl ko jis manęs nebenorėtų matyti, sugalvodavau kokią nors istoriją. Jei atsirasdavo naujų draugų pas senus draugus kompanijoje aš nusišalindavau nuo jų. Bėgdavau iš baimės. Kaip kvaila yra bijoti būt laimingu. O jei šįkart nebėgčiau? O gal viskas bus gerai? O gal net geriau nei tikiuosi? O gal pagaliau verta yra laukti ir rizikuoti? Juk tau gera, man gera. Kodėl bėgti?
Šįkart aš pasilieku. Pasilik ir TU.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą