Kitaip tariant istorija apie baimes.
Jau geri trys metai kaip esu vieniša ir tai nemanau,kad greitu laiku keisis. Tikriausiai mano vidinė būsena šiuo metu tam turi didelę reikšmę, nes norint daryti laimingais kitus turi pats laimingas būti. O laimei reikia vidinės ramybės. Jos ir neturiu. Esu visiškas chaosas šiuo metu.. ypač sėdint namie visą vasarą. Kiekvienas žingsnis yra lyg rizika kažką sugadinti, nes nesugebu padaryti nieko gerai. Ką kalbėti apie tai kaip galiu sugadinti gerus žmones priėjusius prie manęs. No way. I don't want that at all.
Dar viena baimė apart sugadinti gerus žmones.. NEMOKĖJIMAS MYLĖT. Vis pažvelgdama į praėjusius santykius, draugystes išsikeliu sau klausimą " Kas tai buvo?" ir žinoma neturiu atsakymo. Galiu sakyti, kad myliu šeimos narius, draugus, bet nežinau ar mylėjau ką nors labiau... Net kai ir sakydavau tai, tam kartui, atrodo nuoširdžiai. Ar melavau sau ir žmonėms šalia savęs? Tai išeina, kad taip. Tu esi melagė. Šit! Savybė, kurios labiau už viską neapkenčiu ir ji visada sekioja pačią mane. Good job.
Gerai imkimės analizės. Buvo draugų, kurių ignoravimas mane virkdydavo ir jiems atleisdavau viską. BUVO. Iki nustojau aklai tikėti viskuo ir atsargiau žiūrėti į žmones. Tai ar mylėjau? Tikriausiai, kad ne. Šit!#2 Bet gal posakis jei myli paleisk teisingas. Na nebent.
Vaikinai. Nebuvo nei vieno, dėl kurio būčiau beviltiškai pametusi galvelę. Not that i know of :D Buvo fazių, kai reikėjo tik Jo vieno ir viskas, elgiausi kvailai ir mergaitiškai dėl dėmesio .. Tai gal ir mylėjau. Bet ar meilė trunka kelis mėnesius? Ir išvis kiek kartų galima mylėti per gyvenimą? Ir kaip žinoti kada tikrai myli? Šit!#3
Didelė baimė yra ir patekti į santykius, atrodytų tobulus, bet būti šalia mylinčio, rūpestingo žmogaus žinant, kad nemyli jo taip labai kaip jis tave. Vieni sako,kad lengviau yra aklai mylėti nei būti tam,kuris myli mažiau. Ir taip santykiai ne juokas yra, o dar šitoks išgyvenimas lauktų.
O šiaip galiausiai po visų minčių ateina tas supratimas, kad aš tiesiog pasiutusiai daug ir be reikalo apie viską galvoju. Kas būtų jeigu būtų ir taip toliau.Šit!#4
Taigi nusprendžiau, kad mano penkmečio planas yra baigus mokslus rasti darbą ir bent kiek padirbti pagal specialybę, o tada jeigu būdama 25-28 metų dar neturėsiu jokio potencialaus vyro tiesiog pasidaryti vaiką su geriausiu draugu, kuris jau kaip ir už. Ir tobulai gyventi bandant sujungti galą su galu dėl vaiko, būnant vieniša mama. Greičiausiai problemų dėl vaiko atėmimo nebūtų, o ir dėl potencialaus vaikelio tėvo darbo ir gyvenimo būdo yra gan aišku,kad jis teisių į vaiką baisiai nereikalaus. Pliusas jam,kad nereikės mokėti alimentų. Pliusas man,kad nereikės tarnauti pilvotam diedui, verkti per skyrybas ar laikyti už pavadžio pašėlusį kojotą. Mažiau dramų, daugiau malonaus sekso, puikūs santykiai su draugu ir vaikelis bei karjera šiokia tokia. Tikriausiai noriu per daug. Šit!#5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą