Šimtas ir vienas vaikinas #4

Kai tiesiog laikas jums nepalankus

Jis tiesiog vaikiščias vasaras leidžiantis gretimam name. Bet tavęs kieme jis laukia ir vasaroti atvažiuoja prieš tai sužinojęs ar tu būsi namie. Jis tavo vasaros atostogų prizas.
Tu jau ir žydėti pradėjai labiau nei mergaitės jo mokykloje tu ir kitokia nei jos, vyresnė, drąsi. Jis lyg ir kuklutis, tylus, bet sugeba tavo galvą nunešti kai apkabinęs "netyčia" paliečia ten kur lyg ir nederėtų. Nuodėmė pasislėpus glėbesčiuotis už namo kampo. Bet taip saldu.
Apie jį galvoji bent kartą per savaitę kai lauki tuos nelemtus metus iki vėl sutiksi jį. Tos dienos, savaitės kai gali su juo būti palaima tavo kūnui.
 Jis pirmas ir vienintelis, apie kurį rašei eiles ir slėpei jas nuo visų, nes tokiuose metuose kažkam simpatizuoti gi gėda.
Atrodo, kad jis viską pamiršta ir jums susitikus vėl reikia bent vieno vakaro sugrįžti ten kur likote prieš metus. O jeigu jis atvažiuoja tik vienam vakarui..
Bet kaskart susitikę jūs turit apie ką kalbėtis per naktis. Juokiatės, pasakojate vienas kitam istorijas ir dalinatės įspūdžiais, jausmais.
Kaip jam pasakyti? Kaip jį pabučiuoti ? Kaip neišgasdinti? O jei viską sugadinsi?
Taip ir eina metai.. vasaros.. mokykla.. paauglystė..
Aistringi bučiniai ir vos ne vos save sutvardai, kad tai nenueitų toliau.. tu gi turi vaikiną.Bet taip laukei šios akimirkos,kad jau nebegalvoji apie tai. Kiek svajota ir tikėta,kad taip nutiks. Pagaliau. Bet taip nelaiku.Tu jau neturi vaikino ir pasiruošusi esi jį suvalgyti ir drąsos tai padaryti pakanka, o jis tauškia apie nuotykius su klubų merginomis sostinėje ir lyg rimtai lyg nerimtai vis užsimena apie merginą. Fuck. Nutrauki misiją ir tas apkabinimas kai jis tave giedrą vasaros naktį palydi namo yra arčiausiai kiek gali gauti.
Esat pakankamai suaugę, kad vadintumėte daiktus tikraisiais vardais, bet tu taip netiki savimi, kad tyli kaip prieš tuos 10 metų. Tyli ir beviltiškai lauki to ko tikrai nebus. Jis pamiršo tai kas buvę arba nenori prisiminti. Jis nežino ką jauti ir ko nori. O kai prisipažįsti viską tik sugadini.
Galvodama, kad ne šiaip jis nori su tavim leisti laiką siūlai susitikti pas jį.. Kvailutė.. Tu tik laiko praleidimas jam čia, kur nėra draugų ir nėra ką veikti.. Paauglystės nuotykiai.
Dabar susitinkate geriausiu atveju kelioms dienoms kas porą metų. Jis nebėra tik vaikiščias. Visas vyras, su galva ir velnioniškai karštas ( po galais koks karštas), bet tu ne jam. Ir jis ne tau.
 Tu čia jis ten.. Nebent ateis diena kai laikas bus draugas jums..

Šimtas ir vienas vaikinas #3

The one that got away
Šis vaikinas nuo pirmos pažinties minutės, o gal nuo pat pirmo žvilgsio atrodo, kad yra pažįstamas amžinai. Kalba liejasi laisvai, turite tiek bendro, kad kalbate nuo ryto iki vakaro ir jei žmogus nebūtų surėdytas toks koks yra tai ir miegą dėl vienas kito aukotumėte mielai. Bet ar trunka tai ilgai? Viskas su juo taip tobula, bet yra kažkas kas veda tave iš proto, bet ne ta prasme, kuria norėtum. Jis turi savo kvailus principus arba vieną minutę jis tirpsta nuo tavo balso, kai kitą jis šaltas kaip kojos sušąlusios sniege. Tu svajoji apie tai kaip sudegsi jo glėbyje, o jis tolsta ir tolsta tolyn nuo tavo išprotėjusių akių. Taip viskas ir baigiais. Nežinia kodėl, nežinia kas kaltas jei išvis tokių čia yra. Nutyla bendravimas, nutyla trauka. Bet tu jo niekada nepamirši ir skaudžiausia turbūt tai,kad matai jį tikrai per dažnai,kad ištrinti iš galvos bent kiek sektusi. Jis visada bus tas, kurio neturėjai.

Nesigiriant ir nesiskundžiant

Kartais taip sunku yra būti kūrybingu žmogumi, nes galvoje ūžia tiek daug skirtingų idėjų,minčių. Jas arba įgyvendini visas vienu metu ir turi daug ne iki galo išpildytų dalykų arba vienas imiesi pildyti pirmiau kitų ir taip turi vidutiniškus produktus. Sucks.
Net kai rašai vieną postą, kūrinį jau kuri kitą mintį galvoje, kitoj dėžutėj ir gvildenama mintis kenčia, nes negali jos išpildyti rankomis kai galva su tavim nedirba kartu. Kai rankos nespėja su galva tai taip smugdo ir traukia žemyn. Imi galvoti ,kad gal neverta kažko imtis nes gamini tik vidutišką šūdą. Jei pats savo kūryba patenkintas nesi kaip galima norėti tave skaityti.. Taip nekuri mėnesius ir sėdi depresijoj su savo jausmais, durnom mintim, smugdai save žodžiais, veiksmais ir apsileidimais. Gadini košę galvoje tokiais dalykais ir visos idėjos net nebando išlysti į paviršių, nes neverta.. Tada vėl save suimi už kojų,rankų ir kitų galūnių, kad neužmigtum ir neišprotėtum visai. Vienas su savo mintim tik eini tamsos link. Kur save kritikuoji labiau nei kiti galėtų ir savęs nekenti labiau nei kas kada gali konors nekęsti.
Nesveika būti su savimi ir savo nenormaliom mintim. Nesveika yra tylėti ir neišlieti minčių, jausmų. Žmonėms. Ant popieriaus. Sau. Kai tik sukasi blogos mintys galvoje, prisigalvoji visko ko reikia ir ko nereikia.
Žodžio laisve nesinaudoti yra nesveika. Net jei niekas tavęs negirdės tu paleisi visas mintis toliau, nekaupsi ir nesėsi savyje šūdo, kuris tik gadina tavo vidų, raugina košę galvoje ir kenkia tau labiau nei peilių rėžiai galėtų.
 Žodis yra sveika ir žodžio laisvė yra sveika. Būti savimi yra sveika.