Su drauge kalbėjom neseniai, kad dar nesam tokios senos ir subrendę vaikam, vedybom. Paskui supratom,kad gal nei nereikia mums tų vedybų. Okey, gal susirašyti ir t.t. Bet kam to baliaus vien dėl giminės, akių. Jei myli, saugai ir juolabiau jei ilgai kartu gyveni tai,kad nueisit prie altoriaus nelabai ką ir pakeis. Šeimos statusai ir vaikų klausimai.. tai taip civilinės santuokos pakanka.
Sukdamasi nuotakų forumuose matau,kad apie vestuves savo jos svajojo nuo mažų dienų. Čia puikiai vėl suprantu kokia aš netipinė. Apie vestuves, kokios manosios galėtų būti pradėjau galvoti gal kokių 16kos ar 17kos, kai tai atrodė realu, nes turėjau vaikiną ir visai norėjau galvoti apie ateitį.
Dabar pagalvojus apie ateitį aš matau žmogų šalia, meilę, ramybę, šilumą. Ne pavardę, turtus ar statusą visuomenėje. Aš nenoriu tekėti vien tam,kad nebūtų kalbų. Nenoriu tekėti vien dėl giminių, tėvų, aplinkinių. Nenoriu tekėti vien dėl to,kad patenkinti kito žmogaus norą vesti. Nes ypač jei mane nori vesti dėl kažkokio reikalo, kai aš nenoriu tekėti ir mano jausmų tai nekeis, tai mums nepakeliui. Noriu laimės, šeimos, meilės ir supratimo, palaikymo. Balta suknelė, bankuchenai, tortai,pinigai, dovanos ar popierėlis man to nesuteiks. Jau geriau likti vienai po nepavykusių santykių nei tapti -iene, bet po metų gyventi vienai su vaikais, išleidus visus pinigus skyryboms.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą