Kompleksuoti žmonės kompleksuoja

Visad pagalvoju kodėl žmonėms taip gėda dėl kitų žmonių. Net dėl tų, kuriuos neva myli. Kodėl žmonės kompleksuoja dėl kažkokių dalykų, kurie gal tik jiems patiems yra pastebimi ir užkliūna. Kartais iki tokio lygio, kad sukelia kompleksą kitiems. Kodėl žmonėms taip rūpi ką galvoja kiti.

Vaikinas nuolat kartojantis ar nėra man per lieknas įvaro man kompleksą dėl stambumo ir verčia jaustis jam per didele. Kai kaskart braukiant pirštais jo pečius jis sako "jo ir čia kaulas" suvokiu, kad jis yra tai girdėjęs iš kito žmogaus. Kažkas jam per daug akcentavo koks lieknas yra ir kaip ryškiai matosi jo kaulai bloga prasme, kad jis tikisi to sulaukti iš kitų žmonių. Jis priverčia mane galvoti, kad aš gal savyje matau kažko kas jam taip baisiai užkliūna. Kompleksuodamas įvaro man kompleksą.

Matau to daug ir savyje. Per šimtadienį mokykloje manęs nešokdino nei vienas klasiokas kol buvau su aukštakulniais. Kojoms pavargus ir pasikeitus batus buvau pakviesta ir sulaukiau konkretaus komentaro, kad pirmai buvau už tą vaikiną aukštesnė tai jis nedrįso prieiti. Po jo šokau ir su kitais, kurie taip pat matyt jautėsi. Dabar pirkdama avalynę atsižvelgiu į gydytojo nuorodas, kad pakulnė būtų bent 2 cm, bet visada turiu galvoje ir savo ūgį, kad nepersistengčiau su kulnu ir netapčiau 185 ūgio.

Vienas vaikinas, su kuriuo turėjom šiokius tokius on and off santykius kelis metus yra sakęs, kad jam patinka merginos su aukštakulniais, kurie bent 7 cm aukščio, bet su tokiais aš tampu beveik jo ūgio. "Nedraugaučiau vien dėl to. Tau kašioro normalaus reikia" Jis ir taip buvo įvaręs man daug kompleksų su savo bjauriais pasakymais tad teko nuryti ir šį negalvojant kurioje pusėje buvo bėda.

Suvokiu realiai viską tik dabar. Po kelių metų. Kur viskas slypi. Jis nesijaučia pakankamai vyriškas ir globėjiškas jei esu stambesnė ir aukštesnė. Jam gėda pasirodyti su manimi, pasakyti kad esu mergina, kuri jam patinka. Pripažinti sau pačiam, o ką jau kalbėti apie draugus ar kitus žmones. Nes tai yra jo bėda. Ne mano.

Vaikino ūgis man niekad nebuvo problema. Mano pačios ūgis man nebuvo problema. Apart kelnių ir rankovių ilgio. Visada tai tapdavo problema galvojant apie tai ką žmonės pagalvos. Kaip atrodys jei būsiu aukštesnė už savo vyrą. Nu baisu. Nekaip - Girdžiu mamos balsą galvoje.

Deja kompleksai ir insecurities nėra susiję vien su kūnais.

Būdama su mielu ir šiltu žmogum nesijaučiau pakankamai moteriška ir švelni ar pasiruošusi taip greit atsiverti, pamilti ar būti mylima. Kartojau "susirask geresnę" nei tai juokais nei tai rimtai vien tam, kad neskaudinčiau žmogaus savo ciniškumu toliau ir neversčiau laukti kol mano kvaili šarvai atsidarys plačiau.

Priverčiau jį išeiti su mintimis, kad jis man nėra pakankamai geras. Kad man mažai jo išsilavinimo, kitų žinių, patirties ir t.t. Bandydama apsaugoti nuo įskaudinimo įskaudinau jį dar labiau nei maniau galinti. Priverčiau suabejoti jo kaip žmogaus pilnatve.

Tas atmazas " tu man per protinga" jau atsibodęs, bet čia buvo kitas reikalas.

Sutikusi jį po kiek laiko ir tai sužinojusi net nežinojau kur dėtis. Kaip taisyti padėtį ir ar verta ir ar yra reikalas. Nemaniau, kad taip galiu ir tikrai nenorėjau, bet akys parodė viską. Kaip giliai gali paveikti kitą savo nepilnavertiškumu ir kompleksais.

Kada neištikimybė yra neištikimybė?

Vis pagalvoju ir paklausiu žmonių, kas jiems yra neištikimybė ir kaip glaudžiai tai susiję su kūnu ir kiek toli nuo sielos.

Neištikimybėje yra trys pusės. Bent trys. Tas kurį išduoda. Tas, kuris išduoda. Ir tas, su kuriuo išduoda. Man teko būti visose trijose stadijose. Ir nei viena iš jų nebuvo susijusi su seksu. Tai gal daug kas sakytų jog nesiskaito. Mano galva tai bjauriau ir skaudžiau nei vien seksas. Ne viena naktis su kažkuo kitu, o įsileidimas į širdį.

Moterys dažnai sureikšmina flirtą ir vyro dėmesį kitoms moterims, kūniškus dalykus, bet tai nėra taip gilu kaip pokalbis, nerūpestingas bendravimas kai abiems gera dalytis. Ramiai, be parkių ir priekaištų. Būti.

Taip buvo man kai buvau toji side chick. Žinojau, kad jis tai turi merginą, tai kažką vilioja ir gainiojasi, bet visada sutikdavau su juo leisti laiką. Mes susipažinom ir pradėjom bendrauti jam jau turint merginą. Nors aš to ir nežinojau. Niekad neklausiau. Kas mum 16kiniam rūpėjo.

Ne kartą aiškinomės kodėl neinam toliau ir kas išvis vyksta, bet visada viskas taip ir baigdavosi kalbomis, kad su buvusiomis jis susiėda, o aš jam brangi, nenori nieko gadinti. Ir žinoma, kad su manim paprasta, aš nepisu proto, todėl gerai. Todėl geriau. Na ir nemeluosiu, kad man būnant naivia devyniolikmete buvo šilta ir malonu matyti kaip jis ignoruoja savo merginą ir toliau su manim kalbasi. Tiesiog kalbasi. Atvažiuoja frikin 20 km į mano tėvų namus, pasveikinti manęs su gimtadieniu ir išjungia garsą telefone, kad ramiai pavalgytų mano torto. Jis net susitiko su mano draugais, trynėsi su mumis po miestą kol random vietose mašinoj gėrė visi tik ne jis ir vairuotoja. Tik tam ,kad galėtų mane pamatyti.

Pakartosiu. Nebuvo sekso, nebuvo meilužės statuso, bet buvo jausmas. Kai jis apkabina mane. Kai priglaudžia ir švelniai vadina. Ramybės jausmas, nors galvoje sukasi vardai merginų, kurias visus tuos metus jis išdavinėjo su manim. Jis pats žinojo, kad ir aš nesu viena ir nesu vieniša. Jis žinodavo kodėl neatrašau jam nors matydavo lange važiuodamas pro šoną, kad nemiegu. Ir abu tai ignoravome. Galiausiai ir vienas kitą. Kol išaugom iš to ką turėjom. Kol nustojo būti gera ir ramu.

Ar jaučiausi šūdinai? 100 procentų. Ir dabar taip jaučiuosi kai matau jo buvusias gatvėje, kurios man nerūpėjo tada.

Kalbant apie tas, kurias sutinkam gatvėje. Sunku pamiršti, kad tave įskaudino kai žmogų kaltą dėl tavo skausmo ir dėl žmogaus, kurį myli skausmo, matai kiekvieną savaitę. Tai vėl gi nebuvo kūno reikalai. Tikriausiai dėl tokių dalykų trūkumo nesisekė ir patys santykiai, bet esmė tame, kad ilgai save kaltinau dėl depresijos, negatyvumo ir gilumo kaip asmens kai žmogus, kurį vadinau soulmate nutolo dėl paviršutiniško, nerūpestingo ir lengvo žmogaus. Tikriausiai bjauriausia buvo, kad visa tai skendo mele, apgavystėse ir man pačiai reikėjo viską iškapstyti iki gavau realius atsakymus.

Dar bjauriau buvo dar tris mėnesius matyti būtent ją darbe. Kai jau atleidau, susitaikiau ir toliau buvau žmogumi. Kai fakin guodžiau jį dėl skausmo, kurį sukėlė toji. Kai apsimečiau jog dvi naujos tatuiruotės susijusios su ja manęs nežeidžia.

Atleidau, bet nepamiršau ir iki pat dabar dar manau, kad tai yra arti soulmate. Bet tai nereiškia, kad mums reikia būti kartu. Kad mums sveika būti kartu. Ar, kad mums išvis reikia bendrauti. Tad pabaiga tikriausiai tokia ir bus for the better.


Trečiasis vaidmuo irgi daug kam nesiskaitytų nes buvo tik jausmas. Trumpas nušvitimas, kurio dėka sugebėjau pabėgti iš toksiškų santykių. Tikriausiai jei ne tie vakarai ir vienintelis bučinys prieš beveik 10 metų, dabar būčiau nelaiminga pijoko žmona su pora vaikų ir be išsilavinimo. Kažkam gal nieko nereikštų, bet man pačiai prieš save nebuvo gerai. Nors tai man ir padėjo jausmas ne zjbs.

Kai pati padedu telefoną ir apsimetu užmigusi nors sėdžiu su all time vaikystės meile, suprantu, kad turiu vaikiną, kuris mane kankina. Kad esu santykiuose, kuriuose jam yra gėda nors pripažįsta, kad neturės kitos tokios, kuri priims jį. Aš žinojau, kad yra blogai kaip yra. Bet nežinojau nieko geriau. Maniau, kad esu to verta. Tik to.

Gerai, kad laiku sustojau nors ir turėjau didesnę progą. Bet po velnių kaip gerai, kad tokia proga pasitaikė ir pusantrų metų melo sau baigėsi.

Ir kas labiau žeidžia, žinoti, kad jis bučiavo ar išdulkino kitą? Ar tai, kad kita tris mėnesius klausė jo visų paslapčių?