Visad pagalvoju kodėl žmonėms taip gėda dėl kitų žmonių. Net dėl tų, kuriuos neva myli. Kodėl žmonės kompleksuoja dėl kažkokių dalykų, kurie gal tik jiems patiems yra pastebimi ir užkliūna. Kartais iki tokio lygio, kad sukelia kompleksą kitiems. Kodėl žmonėms taip rūpi ką galvoja kiti.
Vaikinas nuolat kartojantis ar nėra man per lieknas įvaro man kompleksą dėl stambumo ir verčia jaustis jam per didele. Kai kaskart braukiant pirštais jo pečius jis sako "jo ir čia kaulas" suvokiu, kad jis yra tai girdėjęs iš kito žmogaus. Kažkas jam per daug akcentavo koks lieknas yra ir kaip ryškiai matosi jo kaulai bloga prasme, kad jis tikisi to sulaukti iš kitų žmonių. Jis priverčia mane galvoti, kad aš gal savyje matau kažko kas jam taip baisiai užkliūna. Kompleksuodamas įvaro man kompleksą.
Matau to daug ir savyje. Per šimtadienį mokykloje manęs nešokdino nei vienas klasiokas kol buvau su aukštakulniais. Kojoms pavargus ir pasikeitus batus buvau pakviesta ir sulaukiau konkretaus komentaro, kad pirmai buvau už tą vaikiną aukštesnė tai jis nedrįso prieiti. Po jo šokau ir su kitais, kurie taip pat matyt jautėsi. Dabar pirkdama avalynę atsižvelgiu į gydytojo nuorodas, kad pakulnė būtų bent 2 cm, bet visada turiu galvoje ir savo ūgį, kad nepersistengčiau su kulnu ir netapčiau 185 ūgio.
Vienas vaikinas, su kuriuo turėjom šiokius tokius on and off santykius kelis metus yra sakęs, kad jam patinka merginos su aukštakulniais, kurie bent 7 cm aukščio, bet su tokiais aš tampu beveik jo ūgio. "Nedraugaučiau vien dėl to. Tau kašioro normalaus reikia" Jis ir taip buvo įvaręs man daug kompleksų su savo bjauriais pasakymais tad teko nuryti ir šį negalvojant kurioje pusėje buvo bėda.
Suvokiu realiai viską tik dabar. Po kelių metų. Kur viskas slypi. Jis nesijaučia pakankamai vyriškas ir globėjiškas jei esu stambesnė ir aukštesnė. Jam gėda pasirodyti su manimi, pasakyti kad esu mergina, kuri jam patinka. Pripažinti sau pačiam, o ką jau kalbėti apie draugus ar kitus žmones. Nes tai yra jo bėda. Ne mano.
Vaikino ūgis man niekad nebuvo problema. Mano pačios ūgis man nebuvo problema. Apart kelnių ir rankovių ilgio. Visada tai tapdavo problema galvojant apie tai ką žmonės pagalvos. Kaip atrodys jei būsiu aukštesnė už savo vyrą. Nu baisu. Nekaip - Girdžiu mamos balsą galvoje.
Deja kompleksai ir insecurities nėra susiję vien su kūnais.
Būdama su mielu ir šiltu žmogum nesijaučiau pakankamai moteriška ir švelni ar pasiruošusi taip greit atsiverti, pamilti ar būti mylima. Kartojau "susirask geresnę" nei tai juokais nei tai rimtai vien tam, kad neskaudinčiau žmogaus savo ciniškumu toliau ir neversčiau laukti kol mano kvaili šarvai atsidarys plačiau.
Priverčiau jį išeiti su mintimis, kad jis man nėra pakankamai geras. Kad man mažai jo išsilavinimo, kitų žinių, patirties ir t.t. Bandydama apsaugoti nuo įskaudinimo įskaudinau jį dar labiau nei maniau galinti. Priverčiau suabejoti jo kaip žmogaus pilnatve.
Tas atmazas " tu man per protinga" jau atsibodęs, bet čia buvo kitas reikalas.
Sutikusi jį po kiek laiko ir tai sužinojusi net nežinojau kur dėtis. Kaip taisyti padėtį ir ar verta ir ar yra reikalas. Nemaniau, kad taip galiu ir tikrai nenorėjau, bet akys parodė viską. Kaip giliai gali paveikti kitą savo nepilnavertiškumu ir kompleksais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą