Vis pagalvoju ir paklausiu žmonių, kas jiems yra neištikimybė ir kaip glaudžiai tai susiję su kūnu ir kiek toli nuo sielos.
Neištikimybėje yra trys pusės. Bent trys. Tas kurį išduoda. Tas, kuris išduoda. Ir tas, su kuriuo išduoda. Man teko būti visose trijose stadijose. Ir nei viena iš jų nebuvo susijusi su seksu. Tai gal daug kas sakytų jog nesiskaito. Mano galva tai bjauriau ir skaudžiau nei vien seksas. Ne viena naktis su kažkuo kitu, o įsileidimas į širdį.
Moterys dažnai sureikšmina flirtą ir vyro dėmesį kitoms moterims, kūniškus dalykus, bet tai nėra taip gilu kaip pokalbis, nerūpestingas bendravimas kai abiems gera dalytis. Ramiai, be parkių ir priekaištų. Būti.
Taip buvo man kai buvau toji side chick. Žinojau, kad jis tai turi merginą, tai kažką vilioja ir gainiojasi, bet visada sutikdavau su juo leisti laiką. Mes susipažinom ir pradėjom bendrauti jam jau turint merginą. Nors aš to ir nežinojau. Niekad neklausiau. Kas mum 16kiniam rūpėjo.
Ne kartą aiškinomės kodėl neinam toliau ir kas išvis vyksta, bet visada viskas taip ir baigdavosi kalbomis, kad su buvusiomis jis susiėda, o aš jam brangi, nenori nieko gadinti. Ir žinoma, kad su manim paprasta, aš nepisu proto, todėl gerai. Todėl geriau. Na ir nemeluosiu, kad man būnant naivia devyniolikmete buvo šilta ir malonu matyti kaip jis ignoruoja savo merginą ir toliau su manim kalbasi. Tiesiog kalbasi. Atvažiuoja frikin 20 km į mano tėvų namus, pasveikinti manęs su gimtadieniu ir išjungia garsą telefone, kad ramiai pavalgytų mano torto. Jis net susitiko su mano draugais, trynėsi su mumis po miestą kol random vietose mašinoj gėrė visi tik ne jis ir vairuotoja. Tik tam ,kad galėtų mane pamatyti.
Pakartosiu. Nebuvo sekso, nebuvo meilužės statuso, bet buvo jausmas. Kai jis apkabina mane. Kai priglaudžia ir švelniai vadina. Ramybės jausmas, nors galvoje sukasi vardai merginų, kurias visus tuos metus jis išdavinėjo su manim. Jis pats žinojo, kad ir aš nesu viena ir nesu vieniša. Jis žinodavo kodėl neatrašau jam nors matydavo lange važiuodamas pro šoną, kad nemiegu. Ir abu tai ignoravome. Galiausiai ir vienas kitą. Kol išaugom iš to ką turėjom. Kol nustojo būti gera ir ramu.
Ar jaučiausi šūdinai? 100 procentų. Ir dabar taip jaučiuosi kai matau jo buvusias gatvėje, kurios man nerūpėjo tada.
Kalbant apie tas, kurias sutinkam gatvėje. Sunku pamiršti, kad tave įskaudino kai žmogų kaltą dėl tavo skausmo ir dėl žmogaus, kurį myli skausmo, matai kiekvieną savaitę. Tai vėl gi nebuvo kūno reikalai. Tikriausiai dėl tokių dalykų trūkumo nesisekė ir patys santykiai, bet esmė tame, kad ilgai save kaltinau dėl depresijos, negatyvumo ir gilumo kaip asmens kai žmogus, kurį vadinau soulmate nutolo dėl paviršutiniško, nerūpestingo ir lengvo žmogaus. Tikriausiai bjauriausia buvo, kad visa tai skendo mele, apgavystėse ir man pačiai reikėjo viską iškapstyti iki gavau realius atsakymus.
Dar bjauriau buvo dar tris mėnesius matyti būtent ją darbe. Kai jau atleidau, susitaikiau ir toliau buvau žmogumi. Kai fakin guodžiau jį dėl skausmo, kurį sukėlė toji. Kai apsimečiau jog dvi naujos tatuiruotės susijusios su ja manęs nežeidžia.
Atleidau, bet nepamiršau ir iki pat dabar dar manau, kad tai yra arti soulmate. Bet tai nereiškia, kad mums reikia būti kartu. Kad mums sveika būti kartu. Ar, kad mums išvis reikia bendrauti. Tad pabaiga tikriausiai tokia ir bus for the better.
Trečiasis vaidmuo irgi daug kam nesiskaitytų nes buvo tik jausmas. Trumpas nušvitimas, kurio dėka sugebėjau pabėgti iš toksiškų santykių. Tikriausiai jei ne tie vakarai ir vienintelis bučinys prieš beveik 10 metų, dabar būčiau nelaiminga pijoko žmona su pora vaikų ir be išsilavinimo. Kažkam gal nieko nereikštų, bet man pačiai prieš save nebuvo gerai. Nors tai man ir padėjo jausmas ne zjbs.
Kai pati padedu telefoną ir apsimetu užmigusi nors sėdžiu su all time vaikystės meile, suprantu, kad turiu vaikiną, kuris mane kankina. Kad esu santykiuose, kuriuose jam yra gėda nors pripažįsta, kad neturės kitos tokios, kuri priims jį. Aš žinojau, kad yra blogai kaip yra. Bet nežinojau nieko geriau. Maniau, kad esu to verta. Tik to.
Gerai, kad laiku sustojau nors ir turėjau didesnę progą. Bet po velnių kaip gerai, kad tokia proga pasitaikė ir pusantrų metų melo sau baigėsi.
Ir kas labiau žeidžia, žinoti, kad jis bučiavo ar išdulkino kitą? Ar tai, kad kita tris mėnesius klausė jo visų paslapčių?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą