Wai ? WAI ? wai?

Arba iš nuobodulio arba iš depresijos,kurios priežastis panagrinėsiu vėliau,arba dėl to,kad perdaug žiūrėjau "Awkward". Žodžiu,vėl ėmiau rašyti. Pakeičiau aplinką,anas blog'as buvo toks šviesus ir linksmas,kaip ir mano 15-17 gyvenimo metai,kai jį rašiau. Sėdžiu va kaip debilė su šortais ir maikute balkone,kai lauke gal tik 15 laipsnių šilumos ir rašau tai kas ateina į galvą,nors tiksliau bandau spėti su rankomis,nes tai kas sukasi mano galvoje turi 100 krypčių į skirtingas puses. (Kažkoks rašytojas dėl tokios priežasties nusižudė;?) Aišku šito šlamšto niekas neskaitys,tai galiu blevyzgoti į valias,bet kaip "pusė velnio" rašytojai norisi padaryti darbą bent pusėtinai. Gal rašyti čia pradėjau todėl,kad neturiu su kuo taip atvirai,nebijodama visko išsakyti,pasikalbėti. Tiksliau nebeturiu. Ar pati kalta dėl to esu ar kažkas nutiko žmonėms aplink mane,bet kažkas yra ne taip,kaip buvo anksčiau. Gal tai matau ir jaučiu tik aš pati,bet viskas nebe taip kaip buvo. Man žmonėse užkliūna kaikurios savybės,kurių anksčiau nepastebėjau ir tai baisiai bado akis ir verčia mane nebepasitikėti jais. Galbūt taip yra,kad aš pati nusivylusi savimi ir ieškau priekabių kituose,kad tik jie su manim nebendrautų,nes šlykščiuosi savim ir nenoriu,kad kažkas man prieštarautų sakydami,jog nesu tokia nevykusi kokia save laikau. Čia ir prasideda "Never pakankamai gera" istorija,kaip nuvyliau visus manim tikėjusius ir net save pačią. O Tu Dieve kaip aš paistau nesamones. Manau,rašysiu čia dažnai.. na bent kol turėsiu ką pasakyt. that's it,bitches.